Kodėl joga yra daug daugiau nei pratimų rinkinys
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad joga tai yra tam tikrų pratimų, dažnai primenančių gimnastiką, rinkinys. Tokias pozicijas kaip žvakė, plūgas, pečių tiltas, III karys, daugelis iš mūsų yra darę mokyklos ar net darželio laikais. Aš pati labai gerai prisimenu tuos rytus kai dar neprašvitus jau reikėjo balansuoti kojas iškėlus link lubų. Taip, modernioji joga pasisėmė šiek tiek įkvėpimo iš vakarietiškųjų tradicijų, Amerikietiško “harmonial movement”, Skandinaviškos gimnastikos, ir kt.
Tačiau joga nuo gimnastikos ar fitneso skiriasi savo pirminiais tikslais. Jogos tikslas yra subalansuoti kūną ir mintis, “grįžti” į savo kūną, jį pajausti, įsiklausyti. Nereikia nieko keisti, užtenka tik pažvengti vidun, bent akimirkai sustoti planuoti, nerimauti ar permąstyti praėjusios dienos įvykius. Ko reikia tai grįžti į šią akimirką, skirti dėmesio sau, atkreipti dėmesį į kūno keliamas sensacijas ir leisti jam atsipalaiduoti. Aišku niekas nesiūlo visiškai atsipalaiduoti žvakės pozicjoje, raumenų tonusas, stabilumas, yra palaikomi visą laiką. Tačiau ko reikėtų paieškoti, tai to vidinio atsipalaidavimo, minčių, idėjų paleidimo, ego atidėjimo. Žinau, kad sunku, nieks ir nesitiki, kad tai pavyks padaryti kiekvieną kartą, ar išlaikyti bent ilgiau nei 5 sekundes. Ir tai yra visiškai normalu, taip ir turi būti. Svarbu už tai savęs nepeikti ir “neplakti”.
Tai matyt ir yra pagrindinė jogos pamoka. Norimą fitneso, kūno balanso, lankstumo lygį galima gana lengvai pasiekti reguliariai sportuojant, tam net nereikia labai daug pastangų. Daug sunkiau yra “pertvarkyti” savo mąstymo ir minčių įpročius. Bet tam jogos praktika ir reikalinga.
Mokytoja praneša, kad toliau sekanti pozicija yra III karys, pradedu jausti greičiau plakančią širdį, veidas įsitempia, bandau pratimą atlikti, bet prarandu balansą ir grįžtu atgal. Galvoje sukasi mintys apie tai koks silpnas mano kūnas, kodėl nieko nepadarau, ir kodėl ta mergina šalia manęs tokia lanksti, kas su manimi negerai. Kiekviena jogos pozicija, kiekviena pamoka yra galimybė pažvelgti į save giliau. Suprasti kaip aš reaguoju į pasitaikančias kliūtis, į sau išsikeltus nepateisintus ar pateisintus lūkesčius, kurie lygiai taip pat gali sukelti ir neigiamų jausmų. Pavyzdžiui, “jėga, pagaliau man pavyko išstovėti medžio pozicijoje! Bet ar pavyks man ją taip pat atlikti ir kitą kartą?”.
Protas geba rasti naujų stresorių ir nerimą keliančių situacijų. Ką darau jogos treniruotes metu iškylant tokioms mintims? Stengiuosi pakeisti savo atsaką, vietoj saves peikimo, pabandau priimti savo galimybęs, savo kūną, situaciją tokią, kokia ji yra. Nesipriešinu jai, atpalaiduoju veidą, sušvelninu bruožus, paleidžiu įtampą ir stresą. Leidžiu šiai akimirkai užpilti, priimu ją kokia ji yra. Taip nuolatinis, visa gyvenimą trunkantis darbas, bet jis atsiperka ir stengtis tikrai yra dėl ko.
Nuotr. Skandinaviška gimnastika, arba III karys